Bendri duomenys.
- Plotas – 13 979 000 kv. km.
- Gyventojų skaičius – nuolatinių gyventojų nėra
Geografija.
Beveik visa Antarktida plyti Pietų poliarinio rato viduje. Tai penktas pagal dydį žemynas po Azijos, Afrikos ir Šiaurės ir Pietų Amerikos. Antarktida didesnė nei Australija ir Europa kartu sudėjus. Žemyną skalauja Antarkties (Pietų) vandenynas, kurį sudaro pietinės Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynų dalys. Antarktida sudaryta iš aukštų senovinių uolienų kalnynų (panašių rasta Naujojoje Zelandijoje ir Pietų Amerikoje), kurių aukščiausias taškas, esantis Vinsono masyve siekia 4880 metrų. Maždaug 95 procentai žemyno ištisus metus yra padengta ledu.
Klimatas.
Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo antarktinio klimato, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas – šalčiausias visoje Žemėje. Oro temperatūra žemyno gilumoje žiemą nukrenta iki –80 °C, o vasarą pakyla iki –30 °C. Šilčiausi pakrančių regionai vasarą įšyla iki 0 °C. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90 % Saulės radiacijos, ir spinduliai išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės. Antarktidos vidutinė temperatūra –50 °C.
Istorija.
Kapitonas Cookas buvo pirmasis, 1772 – 1775 metais perkirtęs Poliarinį ratą, tačiau sausumos egzistavimas nebuvo patvirtintas, kol Nathanielis Palmeris nepasiekė Antarktidos pusiasalio 1920 metais. Apie 1940 m. amerikietis Charles Wilkesas, pamatė pakankamai pakrantės, kad galėtų patvirtinti, jos Antarktida yra ne salų grupė, o žemynas, kurį britų tyrėjas Jamesas Clarkas Rosas nubraižė žemėlapyje. 1911 metais Roaldas Amundsenas mėnesiu aplenkė kapitoną Scottą lenktynėse į Pietų polių, o Richardas E., Byrdas buvo pirmasis, pamatęs Antarktidą iš oro.
XIX a. pradžioje Antarktida domėtasi komerciniais tikslais. Čia buvo gausybė ruonių ir banginių, besimaitinančių vandenyne gyvenančiais smulkiais vėžiagyviais – kriliumi. Amžiaus pabaigoje Antarktida tapo banginių medžioklės centru, o pradėjus atsirasti nuolatinėms mokslinėms stotims – ir mokslinių eksperimentų židinių.
1959 metais dvylika valstybių pasirašė Antarktidos sutartį, garantuojančių tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą. Įsigaliojusi 1991 metais, jį uždraudė komercinį žemyno eksploatavimą ir įteisino sistemą, pagal kurią naudotis žemynu gali ir kitos šalys. Kad ir kaip būtų, ši sutartis nei paneigia, nei pritaria jau esamoms teritorinėms pretenzijoms, tačiau Antarktidos reikalai toliau tvarkomi dalyvaujant patariančioms valstybėms narėms ir atsižvelgiant į jų šalies įstatymus. Šiame žemyne ekonominis aktyvumas apsiriboja didelio masto žvejyba ir turizmu, abu šie verslai yra kontroliuojami išorinio pasaulio.
Ekspedicijos:
Belingshauzeno ekspedicija
1819 m. laivais „Vostok“ ir „Mirnyj“ buvo suorganizuota rusų antarktinė ekspedicija, kuriai vadovavo Michailas Lazarevas, laivo „Mirnyj“ kapitonas ir Fadėjus Belingshauzenas, vadovavęs laivui „Vostok“. Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo legendinė Pietų Žemė, žemynas, kurio tiek metų ieškojo pasaulio jūrininkai. 1819 metų lapkričio mėnesį „Vostok“ ir „Mirnyj“ pasiekė Rio de Žaneirą. Po to ekspedicija keliavo toliau. Pietuose rusų keliautojų laukė tas pats kaip ir Džeimso Kuko vadovaujamų laivų: apšalo lynai, o burės tapo panašios į metalo lakštus. 1820 metų sausio 28 d. „Vostok“ ir „Mirnyj“ pasiekė 69° 25’ pietų platumos. Virš laivų ratus suko daugybė poliarinių paukščių. Viskas rodė, kad netoliese yra žemė. Tą dieną Rusijos jūrų keliautojai pamatė Antarktidą. Dar porą kartų tą antarktinę vasarą laivai „Vostok“ ir „Mirnyj“ perkirto Pietų poliaratį ir stengėsi nuplaukti kiek galima toliau. Vasario 18 d. jie beveik priplaukė prie „ledinio žemyno“. Vietos, kurią jie pasiekė, koordinatės – 69° 06’ pietų platumos ir 15° 52’ rytų ilgumos. Greta plytėjo Antarktidos žemyno krantas, kuris kiek vėliau buvo pavadintas Princesės Regnhilės Krantu. Antarktinei vasarai pasibaigus laivai „Mirnyj“ ir „Vostok“ nuplaukė iš poliarinių vandenų į Australiją. Belingshauzenas ir Lazarevas neabejojo, kad didžiulė ledo storymė, kurią jie matė 1820 metų Sausio 28 d., – tvirta žemė, tačiau tai reikėjo patvirtinti nenuginčijamais įrodymais. 1821 m. ekspedicija vėl buvo priartėjusi prie Antarktidos ir matė žemyno pakrantę.
Šiuolaikiniai tyrinėjimai
Šiais laikais veiklą žemyne reguliuoja 1959 m. gruodžio 1 d. pasirašyta ir 1961 m. birželio 23 d. įsigaliojusi Antarkties sutartis Pagal šią sutartį Antarktida nepriklauso jokiai šaliai ir negali būti naudojama kariniams tikslams. Dabar keletas šalių turi įsirengusios Antarktidoje tyrinėjimo stotis. Jos tiria tikrąjį Antarktidos reljefą, klimatą, žemės sandarą. Jau yra nustatyta, kad po Antarktidos ledynais yra naftos ir kitų naudingųjų iškasenų, bet išgauti jas draudžia pagal Antarktidos sutartį.
Įdomūs faktai.
- Antarktida yra pats šalčiausias ir labiausiai vėjuotas iš visų žemynų.
- Antarktida yra pats sausiausias žemynas, nes lietus ar sniegas jį padengia tik du kartus per metus.
- Žemyno pavadinimas yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „esantis prieš Arktį“.
- Šį žemyną 1820 metais atrado rusų ekspedicija, bet per tolesnį šimtmetį jis nebuvo labai išsamiai tiriamas.
- Nėra žinoma faktų, kad šis žemynas būtų tūrėjęs nuolatinių gyventojų, o šiuo metu jame laikinai apsistoja tik mokslininkų ekspedicijos.
- Teoriškai, didžiausia pasaulio dykuma yra Antarktida, o ne Sacharos dykuma. Antarktida yra dykuma iš ledo ir sniego.
- Ledo danga Antarktidoje 1,6 km storio ir sudaro 99 procentus planetos gėlo vandens atsargų.
- Antarktidos ledo danga 2002 metais buvo pasiekusį ekstremalų tirpimo mastą – ištirpo daugiau kaip 1000 kvadratinių mylių. Pastaraisiais metais Antarktidos ledynų tirpimas kelia susirūpinimą dėl klimato atšilimo.
- Pietiniuose žemyno kraštuose gyvena imperatoriškieji pingvinai.
- Šiuo metu Antarktida nepriklauso nė vienai šaliai.
- Antarktidoje įsikūrusioje Vostoko stotyje užfiksuota ir žemiausia temperatūra Žemėje – tai −89,2 °C.